Kalbos

Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta Daukanto aikštėje, Mindaugo karūnavimo dienos proga

Jūsų Didenybės, Jūsų Ekscelencijos Lietuvos viešnios ir svečiai,
Brangūs Lietuvos žmonės,
Tūkstantmetės valstybės pilietės ir piliečiai,

Tūkstantis devintais metais kilmingos vienuolės ranka užrašė penkias raides - LITUA. Jos reiškė Lietuvos vardą. Tas vardas buvo naujiena iš viso pasaulio periferijos, atrastos krikščionių misionierių, ir tapusios Europos istorijos dalimi. Moteris iš Saksonijos padarė įrašą, kurio dėka Lietuva šiandien švenčia savo tūkstantmetį, o jos sostinė tūkstantaisiais metais tapo Europos kultūros sostine.

Krašto, kaip ir žmogaus, gimimą simbolizuoja jo vardas. Lietuvos vardo atsiradimas liudija politinės bendruomenės ir jo savimonės pradžią. Lietuva, kaip tada, taip ir dabar, yra ne teritorija, o žmonės, suvokiantys savo priklausomybę konkrečiai bendrijai. Ir šis suvokimas reiškiasi ne tik krašto viduje, bet ir ryšiais su išoriniu pasauliu, per kuriuos praturtėjame įspūdžiais bei žiniomis ir giliau suvokiame savo tapatybę.

Todėl kalbėdami apie Lietuvos tūkstantmetį, kalbame ir apie mūsų tūkstantmetį EUROPOJE. Lietuvos ženklai šioje istorijos atkarpoje - tai naują europinės teisės sampratą žymintis Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.), vakarietišką lavinimosi sampratą šešioliktojo amžiaus Rytų Europai atnešęs Vilniaus universitetas (1579 m.), pimoji Europoje Lietuvos ir Lenkijos Konstitucija (1791 m.), Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautų laisvės valią simbolizuojanti žmonių grandinė - Baltijos kelias (1989 m.) bei daugelis kitų svarbių įvykių.

Po pirmojo paminėjimo Lietuva, deja, keliems šimtmečiams išnyko iš civilizuoto pasaulio ir liko už krikščioniškų misijų horizonto. Šis išnykimas ir vėliau įvykęs sugrįžimas - tai visos mūsų istorijos atspindys. Ne kartą atrodė, kad Lietuva ir lietuviai išnyks visiems laikams, tačiau, pasiekus kritinę ribą, tautos dvasia sutelkdavo žmones, suteikdavo drąsos ir pakeldavo dar vienai kovai už laisvę. Ir šitaip - ištisus šimtmečius, ištisą tūkstantmetį.

Šiandien, iš tūkstančio metų perspektyvos žvelgdami į egzistencines tautos pastangas bei patirtus išgyvenimus, kartais apgailestaujame, kad mūsų praeitis nesiklostė taip sklandžiai, kaip kai kurių kitų tautų. Bet kartu turbūt turime būti dėkingi Dievui, istorijai ir, žinoma, savo protėviams, kad mūsų neištiko prūsų, jotvingių ar kitų išnykusių baltų genčių likimas.

Nuo Karaliaus Mindaugo valstybės iki Sausio 13-osios Lietuvai teko išbandymai, nuolat reikalaujantys aukų. Tačiau kritiniais momentais visada atsiverdavo mūsų tikrosios vertybės ir tapdavo itin aišku, kas mums iš tikrųjų svarbu. O svarbiausia, siekiant išlikti, visais laikais buvo dvasios stiprybė ir solidarumas su kitomis tautomis.

Gerbiamieji,

Šiandien, lygindamas istorinę Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, aprėpusią didelę dalį Europos, ir Europos Sąjungą, manau, kad tai - giminingos dvasios dariniai. Visos tautos juose rasdavo ir randa vietą, leidžiančią realizuoti fizines bei dvasines galias ir neprarasti unikalios tapatybės.

Būtent toks yra visavertis buvimas: žmogaus - tarp žmonių, tautos - tarp tautų, valstybės - tarp valstybių. Ieškoti kompromiso, kai reikia derinti interesus, tačiau nepripažinti jokių nuolaidų, kai kalbama apie pamatines laiko ir istorijos patikrintas vertybes. Viena svarbiausių tokių vertybių - LAISVĖ. Lietuva šiandien džiaugiasi, švęsdama kartu su savo kaimynais ir draugais. Šis atvirumas ir solidarumas - puiki prielaida ir Lietuvos, ir Baltijos regiono, ir visos Europos ateičiai. Tikiu, kad šia patirtimi ateityje deramai pasinaudos istorijos kūrėjai, kaip šiandien mes mokomės iš savo Tėvynės istorijos.

Pagarbiai lenkiuosi visiems tuos puslapius rašantiems. Visiems, visais laikais gynusiems ir ginantiems, kūrusiems ir kuriantiems Lietuvą. Nuoširdžiai sveikinu mūsų valstybę, pradedančią skaičiuoti naują savo istorijos erą, nuoširdžiai sveikinu kiekvieną mūsų krašto žmogų ir brangius svečius, atvykusius drauge atverti antrojo tūkstantmečio duris.
Sveika, ateinančio amžiaus LIETUVA!